😱💔 Dvi labai apkūnios gimnastės užšaldė savo didžiausią varžovę milžiniškame ledo luite ir išmetė ją iš krovininio lėktuvo į vandenyną. Jos juokėsi, džiaugsmingai sukirto delnais ir šaukė: „PAGALIAU! MES JA ATSIKRATĖME!“ Tačiau vos po kelių sekundžių jos pažvelgė žemyn ir pamatė kai ką, nuo ko jų gyslose sustingo kraujas… 😨‼️
Dvidešimt septynerių metų Lily Carter beveik visą savo gyvenimą buvo paskyrusi gimnastikai.
Ji pradėjo treniruotis būdama vos penkerių. Sulaukusi aštuoniolikos jau laimėdavo nacionalines varžybas, o po kelerių metų tapo viena sėkmingiausių savo komandos gimnasčių.
Tačiau jos sėkmė privertė dvi moteris nekęsti jos labiau už viską pasaulyje.
Jų vardai buvo Vanessa ir Brooke.
Vanessai buvo dvidešimt aštuoneri. Ji buvo labai apkūni, tamsius plaukus dažniausiai susirišdavo į arklio uodegą ir visada vilkėdavo aptemptą smaragdo žalumo gimnastikos kostiumėlį.
Brooke buvo trisdešimties, taip pat labai apkūni, rudus plaukus susisukdavo į aukštą kuodą. Jos mėgstamiausias gimnastikos kostiumėlis buvo ryškiai violetinis.
Abi moterys kartu treniravosi daugelį metų. Jos buvo stiprios, ambicingos ir pasiryžusios tapti čempionėmis.
Tačiau buvo viena problema.
Lily nuolat jas nugalėdavo.
Kad ir kaip sunkiai Vanessa ir Brooke treniruodavosi, Lily visada sugebėdavo jas aplenkti.
Iš pradžių jos apsimesdavo, kad džiaugiasi dėl jos.
Po varžybų sveikindavo Lily, šypsodavosi fotografuodamosi ir net apkabindavo ją trenerių akivaizdoje.
Tačiau už uždarų durų jų pavydas vis stiprėjo.
Vieną vakarą, kai Lily laimėjo dar vieną svarbų čempionatą, Vanessa sviedė savo medalį ant suolo.
„Man jau atsibodo ta mergiotė!“ – sušuko ji. „Kiekvieną kartą, kai jau beveik laimime, ta mažoji princesė viską iš mūsų atima!“
Brooke sukryžiavo rankas.
„Tuomet galbūt turėtume pasirūpinti, kad ji daugiau niekada negalėtų dalyvauti varžybose.“
Vanessa lėtai atsisuko į draugę.
Būtent tada ir gimė jų siaubingas planas.
Po savaitės komanda išvyko į specialų treniruočių centrą netoli vandenyno.
Centre buvo baseinai, gimnastikos salės, poilsio kambariai ir didžiulės talpyklos su šaltu vandeniu, naudojamos sportininkų atsistatymui po treniruočių.
Vieną vakarą Vanessa ir Brooke įkalbėjo Lily apsilankyti privačiame atsistatymo kambaryje.
Lily jomis pasitikėjo.
Tačiau vos tik ji įžengė į vidų, viskas pasikeitė.
Abi moterys staiga sugriebė ją ir jėga įstūmė į milžinišką permatomą talpyklą, pripildytą ledinio vandens.
Lily desperatiškai bandė ištrūkti.
„PRAŠAU! KĄ JŪS DAROTE?! IŠLEISKITE MANE!“
Tačiau Vanessa ir Brooke nepaisė jos riksmų.
Kitą rytą Lily visiškai nejudėdama buvo įkalinta milžiniškame stačiakampiame skaidraus ledo luite.
Jos tamsiai raudonas gimnastikos kostiumėlis vis dar buvo matomas pro užšalusį paviršių.
Brooke su siaubu žiūrėjo į ją.
„Vanessa… ką mes padarėme?“
Vanessa iš pradžių nieko neatsakė.
Tuomet sušnibždėjo kai ką dar baisesnio.
„Turime ją iš čia išgabenti. Ten, kur niekas niekada jos neras.“
Tą popietę abi moterys pasirūpino, kad milžiniškas ledo luitas būtų nugabentas į didelį krovininį lėktuvą. Jos apsimetė, kad tai reklaminio projekto įranga.
Netrukus lėktuvas jau skrido kelių tūkstančių metrų aukštyje virš atviro vandenyno.
Vanessa ir Brooke stovėjo šalia didžiulio ledo luito, kai atsivėrė galinė krovininio lėktuvo rampa.
Aplink jas staugė vėjas.
„STUMK! IŠMESK JĄ!“ – rėkė Vanessa.
Kartu jos nustūmė milžinišką ledo luitą prie pat krašto.
Tuomet paskutiniu stipriu stumtelėjimu išstūmė jį iš lėktuvo.
Ledo luitas dingo atvirame danguje, krisdamas į toli apačioje plytintį vandenyną.
Vanessa atsisuko į Brooke.
Abi moterys prapliupo juoktis ir džiaugsmingai sukirto delnais.
„PAGALIAU! MES JA ATSIKRATĖME!“ – triumfuodama sušuko Brooke.
Jos taip smarkiai juokėsi, kad nė viena nepastebėjo, kas vyksta lauke.
Tačiau po kelių sekundžių Vanessa pasilenkė prie atviros krovininės rampos ir pažvelgė žemyn.
Jos šypsena akimirksniu dingo.
„Brooke…“ – sušnibždėjo ji.
„Kas?“
„ATEIK ČIA! PAŽIŪRĖK!“
Brooke pribėgo prie jos ir pažvelgė į vandenyną.
Staiga jos veidas išbalo.
Nė viena moteris negalėjo patikėti tuo, ką matė.
O kai jos suprato, kas iš tikrųjų vyksta, Vanessa siaubingai suriko.
Nes toli apačioje, po jų lėktuvu, vyko kažkas visiškai neįmanomo… 😱😨
Likusią istorijos dalį rasite pirmame komentare 👇👇
Vanessa taip stipriai įsikibo į atviros krovininės rampos kraštą, kad jos pirštai pradėjo drebėti.
Toli apačioje, po lėktuvu, vyko kažkas visiškai netikėto.
Pro debesis kilo sraigtasparnis.
Jo ryškus prožektorius buvo nukreiptas tiesiai į jų krovininį lėktuvą.
Tačiau ne tai išgąsdino Vanessą.
Prie atvirų šoninių sraigtasparnio durų stovėjo jauna moteris, apsigaubusi sidabrine gelbėjimo antklode.
Moteris ilgais rudais plaukais.
Moteris, kurią Vanessa mažiau nei prieš minutę matė dingstančią milžiniškame ledo luite.
Tai buvo Lily Carter.
„NE!“ – suriko Vanessa. „TAI NEĮMANOMA!“
Brooke puolė arčiau angos.
Pamačiusi Lily stovinčią šalia dviejų uniformuotų pareigūnų, ji vos nepargriuvo.
„KAIP JI GALI BŪTI GYVA?! MES JĄ MATĖME! MES JĄ UŽŠALDĖME!“
Staiga už jų nugriaudėjo balsas.
„Todėl, kad moteris, kurią ką tik išmetėte iš šio lėktuvo, nebuvo Lily.“
Abi moterys staigiai atsisuko.
Krovinių skyriuje stovėjo trys pareigūnai.
O už jų – gimnastikos treneris Richardas Milleris.
Vanessa žengė žingsnį atgal.
„Kas… kas čia vyksta?“
Richardas pažvelgė į ją tokiu žvilgsniu, kokio ji dar niekada nebuvo mačiusi.
„Dabar jūs sužinosite viską, kas iš tikrųjų nutiko.“
Prieš dvidešimt keturias valandas, kai Vanessa ir Brooke rengė savo siaubingą planą, Lily buvo pastebėjusi kai ką keisto.
Pastarosiomis dienomis abi moterys su ja elgėsi neįprastai draugiškai.
Vanessa net atsiprašė už ankstesnius ginčus ir pakvietė Lily vakarienės.
Brooke pasiūlė padėti pasiruošti artėjančiam čempionatui.
Iš pradžių Lily manė, kad jos pagaliau susitaikė su jos sėkme.
Tačiau vieną popietę ji atsitiktinai nugirdo pokalbį prie atsistatymo kambario.
„Rytoj jos nebebus“, – sušnibždėjo Vanessa.
„Ir niekas niekada nesusies to su mumis.“
Lily per nugarą perbėgo šiurpas.
Ji nedelsdama viską papasakojo Richardui.
Treneris atidžiai klausėsi, tačiau jam buvo sunku patikėti, kad dvi profesionalios sportininkės galėtų rimtai grasinti savo komandos draugei.
Vis dėlto kažkas išsigandusioje Lily veido išraiškoje jam nedavė ramybės.
Tą patį vakarą jis nurodė centro apsaugos vadovui ypač atidžiai stebėti atsistatymo zoną.
Ir šis sprendimas išgelbėjo Lily gyvybę.
Kai Vanessa ir Brooke įstūmė Lily į ledinę talpyklą, valdymo kambaryje automatiškai suveikė saugos signalizacija.
Technikas iš karto pastebėjo neįprastus temperatūros rodmenis.
Tuomet patikrino stebėjimo kameras.
Tai, ką jis pamatė, privertė jį nedelsiant paskambinti Richardui ir pagalbos tarnyboms.
Per kelias minutes gelbėtojų komanda pasiekė atsistatymo kambarį.
Vanessa ir Brooke jau buvo išėjusios, įsitikinusios, kad Lily nebegali pajudėti.
Tačiau šaldymo sistema dar nebuvo spėjusi visiškai užšaldyti aplink ją esančio vandens.
Gelbėtojai išjungė įrangą, atidarė talpyklą ir ištraukė Lily į saugią vietą.
Ji buvo be sąmonės, pavojingai sušalusi ir jai skubiai reikėjo medikų pagalbos.
Niekas nežinojo, ar ji išgyvens.
Ligoninėje gydytojai nedelsdami pradėjo ją gydyti.
Richardas valandų valandas laukė už jos palatos durų ir meldėsi.
Tuomet, prieš pat saulėtekį, Lily pagaliau atmerkė akis.
Pirmieji jos žodžiai buvo vos girdimi.
„Ar jos… pabėgo?“
Richardas paėmė ją už rankos.
„Šį kartą – ne.“
Tuo tarpu tyrėjai išsiaiškino kai ką svarbaus.
Vanessa jau buvo suorganizavusi transportą tam, ką vadino milžiniška ledo skulptūra.
Abi moterys planavo kitą rytą pakrauti ją į krovininį lėktuvą.
Užuot leidusios joms pasprukti, teisėsaugos institucijos surengė kruopščiai kontroliuojamą operaciją.
Jos pagamino milžinišką permatomą bloką iš lengvos, į ledą panašios medžiagos ir jo viduje patalpino neįtikėtinai tikrovišką manekeną.
Manekenas vilkėjo tokį patį tamsiai raudoną gimnastikos kostiumėlį.
Iš išorės jis atrodė beveik lygiai taip pat kaip Lily.
Pakaitinis blokas buvo pritvirtintas paslėpta saugos sistema, o lėktuvo įgula buvo informuota apie operaciją.
Tačiau abi moterys nieko neįtarė.
Kai kitą rytą jos atvyko, taip nekantravo užbaigti savo planą, kad beveik neapžiūrėjo užšaldytos talpyklos.
Joms rūpėjo tik kuo greičiau pakrauti ją į lėktuvą.
Jos nė nepastebėjo, kad turinys buvo pakeistas.
Visame krovinių skyriuje buvo įrengtos paslėptos kameros.
Tyrėjai užfiksavo, kaip Vanessa rėkė:
„STUMK! IŠMESK JĄ!“
Jie nufilmavo, kaip abi moterys išstūmė netikrą ledo luitą pro galinę angą.
Taip pat užfiksavo jų džiaugsmą po to.
Tačiau labiausiai sukrėtė Brooke juokas.
„PAGALIAU! MES JA ATSIKRATĖME!“
Šie žodžiai tapo itin svarbiu įrodymu.
Grįžusi į lėktuvo vidų, Vanessa netikėdama spoksojo į Richardą.
„Tu žinojai?“
Richardas linktelėjo.
„Kiekvieną žodį. Kiekvieną judesį.“
Brooke pradėjo verkti.
„Mes nenorėjome jos sužeisti! Tai buvo Vanessos idėja!“
Vanessa atsisuko į ją.
„TU MAN PADĖJAI!“
Pareigūnai žengė į priekį.
„Jūs abi suimamos.“
Pirmą kartą per daugelį metų Vanessa ir Brooke nebeturėjo ką pasakyti.
Jų medaliai, karjeros, reputacija – viskas, dėl ko jos taip sunkiai dirbo, dabar buvo pavojuje.
Tačiau ne jų bausmė padarė šią istoriją nepamirštamą.
Po trijų mėnesių Lily sugrįžo į gimnastikos areną.
Jos sveikimas buvo sunkus. Ji praleido daugybę savaičių atgaudama jėgas ir pasitikėjimą savimi.
Kai kuriomis naktimis ji vis dar sapnuodavo šaltą talpyklą ir virš jos užsidarančio dangčio garsą.
Iš pradžių gydytojai abejojo, ar ji kada nors vėl galės profesionaliai sportuoti.
Tačiau Lily atsisakė pasiduoti.
Nacionalinio čempionato dieną ji įžengė į varžybų aikštelę vilkėdama savo mėgstamiausią tamsiai raudoną gimnastikos kostiumėlį.
Tūkstančiai žiūrovų stebėjo, kaip ji atliko savo pasirodymą.
Kai ekrane pasirodė galutiniai rezultatai, visa arena pratrūko džiaugsmo šūksniais.
Lily iškovojo aukso medalį.
Tačiau užuot iškart pradėjusi švęsti, ji nuėjo prie aikštelės krašto, kur jos laukė Richardas.
Ji stipriai jį apkabino.
„Tu išgelbėjai man gyvybę“, – sušnibždėjo ji.
Richardas papurtė galvą.
„Tu pati save išgelbėjai, nes išdrįsai prabilti, kai pajutai, kad kažkas negerai.“
Tą vakarą žurnalistas paklausė Lily, ką ji norėtų pasakyti Vanessai ir Brooke.
Visi tikėjosi pykčio.
Tačiau Lily pažvelgė tiesiai į kamerą.
„Daugelį metų jos tikėjo, kad mano sėkmė yra priežastis, dėl kurios jos negali laimėti. Tačiau jos klydo. Tikrasis jų priešas niekada nebuvau aš. Tai buvo jų pačių pavydas.“
Tuomet ji trumpam nutilo.
„Ir yra dar vienas dalykas, kurį noriu joms pasakyti.“
Žurnalistas pasilenkė į priekį.
„Koks?“
Lily vos pastebimai nusišypsojo.
„Jos bandė manimi atsikratyti, nes manė, kad daugiau niekada neatsistosiu ant kojų.“
Ji pakėlė savo aukso medalį.
„Bet aš vis dar čia.“
Po šešių mėnesių Vanessa ir Brooke buvo pripažintos kaltomis dėl dalyvavimo užpuolant Lily ir bandymo ja atsikratyti.
Abi gavo ilgas laisvės atėmimo bausmes ir buvo visam laikui pašalintos iš profesionalios gimnastikos varžybų.
Nė viena iš jų daugiau niekada negrįžo į gimnastikos areną.
O jų paskutinių akimirkų krovininiame lėktuve įrašas tapo perspėjimu apie tai, kaip toli žmogų gali nuvesti pavydas.
Nes tuo metu, kai Vanessa ir Brooke manė stebinčios, kaip jų didžiausia varžovė krinta į vandenyną, moteris, kurios jos taip nekentė, jau buvo ištrūkusi iš jų spąstų.
Ir ji toliau siekė būtent to, ką jos taip desperatiškai bandė iš jos atimti.
Ateities.
